Dirbtinis intelektas (DI) vis dažniau užklysta ir į teisininkų kiemą – nuo dokumentų rengimo iki sprendimų priėmimo proceso. Tačiau kartu su galimybėmis atsiranda ir atsakomybė.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas neseniai pasiūlė skaidrumo standartą: jeigu naudoji DI rengiant kasacinį skundą – pasakyk apie tai. Kodėl? Kad visi žinotų, ar tekstą parašė žmogus, ar jam padėjo „ChatGPT“. Tai – ne draudimas, o atvirumo skatinimas. Atviras klausimas – ar kas nors prisipažins, kad naudojo DI? Tai nėra toks įrankis, kurio naudojimu didžiuotųsi advokatas. Už ką gi tada jam moka klientas? Už Chat GPT Premium prenumeratą?
Tuo tarpu Europos Sąjunga rimtai ėmėsi reguliuoti šią sritį. Nuo 2025 m. vasario DI tiekėjai ir naudotojai privalo pasirūpinti, kad darbuotojai suprastų, su kuo dirba. Neužtenka paspausti „generate“ – reikia žinoti, kaip veikia DI, kokias rizikas kelia, kaip apsaugoti duomenis ar išvengti šališkumo. T.y. jei įmonės buhalterė įmeta kliento asmens duomenis į Chat GPT ir prašo, kad DI sugeneruotų pirkimo-pardavimo sutartį, ji turi suprasti, kad ji nekontroliuoja rizikos, kad tokie kliento asmens duomenys gali būti neišsaugoti.
Dar viena aktuali tema – DI darbo teisėje. Nors technologijos vilioja automatizuotomis atrankomis ar emocijų atpažinimu, čia tenka spausti „stabdžius“. ES teisės aktai griežtai draudžia naudoti DI žmonių emocinei būsenai vertinti darbo aplinkoje, o kiti DI sprendimai – kaip darbuotojų veiklos analizė – gali būti naudojami tik labai aiškiomis sąlygomis. Vadinasi, darbdavys negali paleisti boto Teams programėlėje kuris vertintų, ar darbuotojai patenkinti ir laimingi darbe.
Kitaip tariant, DI teisėje – kaip su dronu: galingas įrankis, bet reikia mokėti valdyti. O svarbiausia – nepamiršti žmogaus.
Tautvydas Jakutis